Infliacija

Šiame puslapyje galite rasti informacijos apie infliacijos reiškinį, jo atsiradimo priežastis, rūšis ir galimus mažinimo būdus.

Infliacija

Infliacija – tai pinigų nuvertėjimas, kuris pasireiškia per prekių (paslaugų) kainų kilimą ir pinigų perkamosios galios mažėjimą. Infliacija nėra tam tikrų prekių arba jų grupių kainų didėjimas. Esant šiam reiškiniui, kyla bendras visų prekių ir paslaugų kainų lygis. Tai ne vienkartinis kainų pakilimas, o nuolatos besitęsiantis reiškinys, trunkantis gana ilgai.
Infliacija matuojama pagal kainų indeksus. Kainų indeksas nusako, kiek pakito prekių rinkinio vidutinė kaina per tam tikrą laikotarpį. Kainų indeksas – tai visų šalies ūkyje pagamintų prekių ir paslaugų kainų pokyčių vidurkis per tam tikrą laikotarpį. Infliacijos tempams nustatyti tinka įvairūs kainų indeksai, tačiau plačiausiai naudojamas vartojimo prekių ir paslaugų (vartotojų) kainų indeksas. Infliacijos tempas – tai bendrojo kainų lygio procentinis pasikeitimas per metus.

Istorija

Tvirtinama, kad infliacija žinoma nuo senų laikų, nes jos bruožai jau ėmė ryškėti atsiradus piniginiams ženklams, tačiau iš esmės infliacijos sąvoka, tokia, kokia ji yra suprantama šiandien, susiformavo tik XIX a. antroje pusėje. Šis terminas pirmą kartą pavartotas JAV pilietinio karo metais (1861-1865 m.), kai į apyvartą buvo išleista gausybė popierinių pinigų. Iki tol kainos padvigubėdavo maždaug per 70–100 metų, todėl viena žmonių karta net nespėdavo pajusti turimų pinigų nuvertėjimo. Infliacija ankstesniais laikais buvo laikino pobūdžio, daugiausia susijusi su karais, revoliucijomis ir politiniais sprendimais. Šiandien infliaciją yra įgavusi visuotinį pobūdį ir tampa viena iš opiausių socialinių–ekonominių problemų.

Priežastys

Nuo to laiko, kai ekonomistai pastebėjo ir apskaičiavo infliacijos reiškinį, atsakymas į klausimą, kas sukelia infliaciją, tapo nuolatinių diskusijų objektu. Infliacija – visos ekonomikos funkcionavimo atspindys, todėl jos priežastis galima išskirti tik pačias bendriausias.
Paklausos sukelta infliacija. Tokia situacija, kai „kapšas pinigų vieną prekę medžioja“ dažnai vadinama paklausos sukelta infliacija, t.y. prekės ar paslaugos paklausa didėja greičiau nei gamintojai gali ją patenkinti. Kadangi gamyba didėja per lėtai, pradeda kilti kainos.
Kaštų sukelta infliacija yra tokia situacija, kai kainos kyla dėl padidėjusių gamybos kaštų. Taip atsitiko, kai Naftą eksportuojančių šalių organizacijai (OPEC) priklausančios šalys 1974 ir 1980 metais sumažino naftos tiekimą. Naftos kainos pasiekė rekordinį lygį. Užgriuvo stipri kaštų sukelta infliacija. Daugelio įmonių vadovai padidino savo produktų kainas, kad taip kompensuotų padidėjusius kaštus ir dirbtų pelningai. Didėjant kainoms, darbuotojai reikalavo mokėti didesnius atlyginimus, nes gyvenimo kaštai padidėjo. Infliacijos spiralė įsisuko.

Infliacijos rūšys

Pagal reiškimosi pobūdį infliacija gali būti atvira arba paslėpta. Atvira infliacija pasireiškia kainų kilimu ir yra „matoma“ išorėje. Paslėptos infliacijos prasmė ta, kad kainos formaliai gali išlikti nepakitusios arba didėti ne taip sparčiai, kaip esant atvirai infliacijai.
Pagal vietą infliacija gali būti lokalinė, pasireiškianti atskirose šalyse, ir pasaulinė, apimanti visas šalis arba šalių grupes. Ankstesniais laikais infliacija buvo vietinė, pasireikšdavo atskirose šalyse, dažniausiai trukdavo neilgai ir baigdavosi pinigų reformomis. Dabar vykstanti infliacija yra pasaulinė.
Pagal infliacijos intensyvumą išskiriama:

šliaužiančioji,
šuoliuojančioji
hiperinfliacija.
Šliaužiančioji infliacija pasireiškia lėtu, bet pastoviu kainų kilimu. Ji trunka ilgai, tačiau jos tempai nėra dideli.
Šuoliuojančioji infliacija pasireiškia gana staigiu kainų kilimu, šuolišku didėjimu. Hiperinfliacija pasižymi ypač dideliais tempais. Esant jai, visiškai paralyžiuojamas šalies ūkinis gyvenimas, nesustabdomai krenta pragyvenimo lygis, sustingsta investicinis procesas.
Hiperinfliacija nėra dažnas reiškinys. Per visą pasaulio istoriją iki XX a. paskutiniojo dešimtmečio yra žinoma 15 jos atvejų. Visi jie pasireiškė šiame amžiuje ir buvo glaudžiai susiję su globaliniais, istoriniais ir politiniais įvykiais. Hiperinfliacijos priežastimis tapo politiniai sukrėtimai, karai, pokario sunkumai, ūkio chaosas.

Infliacijos mažinimo būdai

Infliacijos problema gali būti sprendžiama įvairiais būdais. Tai priklauso ne tik nuo infliacinių procesų trukmės, bet ir kitų šalies ekonominių ir politinių sąlygų. Be to, ji turi padėti švelninti ir neigiamus infliacijos padarinius.
Infliacijos mažinimo ir kitų jos problemų sprendimo būdai yra šie:
pajamų indeksavimas;
infliacijos kontrolė;
antiinfliacinė politika.
Pajamų indeksavimas – tai pajamų didinimas proporcingai infliacijos lygiui. Tada indeksuojamas darbo užmokestis, pensijos, stipendijos, palūkanos ir t.t. Tai savotiškas pajamų apdraudimas, kurio tikslas prisitaikyti prie infliacijos ir kompensuoti žalą, kurią dauguma žmonių patiria dėl infliacijos. Šio būdo infliacijai mažinti taikymas yra prieštaringas. Pirmiausia, indeksuojant pajamas ekonomika tampa nestabili, o kainos vis kyla, nes padidėja pinigų kiekis apyvartoje nepadidinus gamybos. Be to, indeksuojant pajamas gali susiformuoti spiralinė infliacija, paspartėti jos tempai.
Infliacijos kontrolė apima darbo užmokesčio ir kainų kontrolę. Tiesioginiai infliacijos tramdymo būdai: nustatomos aukštutinės darbo užmokesčio ir kainų kilimo ribos, visiškai sustabdomas jų kilimas, darbo užmokesčio bei kainų „įšaldymas“, jų kilimo tempų reguliavimas. Infliacijos kontrolės politika vertinama prieštaringai. Daugelio šalių praktika parodė, kad tai sukelia tik labai trumpalaikį teigiamą poveikį. Kadangi kainų ir darbo užmokesčio kontrolė dažniausiai yra laikina, tai pasibaigus reguliavimo laikui ekonomika „atsiima“, ką praradusi. Infliacijos tempai gerokai paspartėja.
Antiinfliacine politika kovojama reguliuojant visuminę paklausą ir pasiūlą, keičiant jų santykį. Tai daroma fiskalinės ir monetarinės politikos priemonėmis (mokesčių normomis, vyriausybės išlaidomis, centrinio banko operacijomis). Infliacijos stabdymo priemones sąlyginai galima suskirstyti į dvi grupes: strategines ir taktines. Pirmosios apima ilgo laikotarpio nuostatas ir jų realizavimo būdus, antrosios – trumpalaikės.

Plačiau skaitykite šiose 2 modulio "Finansinės paslaugos" dalyse:

Atsiskaitymas grynaisiais Lietuvoje; ką nustato įstatymai?

Daugiau informacijos rasite

- Vertybinių popierių komisija

Čičinskas J., Klebanskaja N., Ekonomika ir verslas, Vilnius, 2001.
Jakutis A., Petraškevičius V., Stepanovas A., Šečkutė L., Ekonomikos teorijos pagrindai, Kaunas, 1999.
Mayer T., Duesenberry J. S., Aliber R. Z., Pinigai, bankai ir ekonomika, Vilnius, 1995.
Martinkus B., Žilinskas V., Ekonomikos pagrindai, Kaunas, 1997.